Įsivaizduoji, jau greit nieko nebebus. Nieko nieko. Nei suolo, nei nenuvalytų lentų, dažuotų pirštų, intrigų per peržiūras. Mokytojų ir Kiaulaitės. Pertraukų po krūmu. Sraigių. Klasiokų. Nieko.
Taip liūdna pradėt naują etapą. Nieko nežinai. Sako, bus taip pat kaip mokykloj, tik savarankiškiau. Gal ir įdomu. Bet kaip ilgai užtruks priprasti.
Kiek reikės laiko susitaikyt, kad matysiu tik kartą ar porą per mėnesį tuos, kur myliu? Tikriausiai teks pradėt rašyt laiškus. Arba tyliai verkt naktim po bendrabučio antklode. Arba vakarais blaškytis po svetimą miestą ir jo po truputį nekęst.
....
Sako, aš savininkiškas žmogus. Gali būti, negaliu paneigti nei patvirtinti. Bet galiu pasakyt, kad aš labai myliu. O kai labai stipriai jauti, imi bijot netekt. Kažkada teko sudarinėt mokykloj vertybių skalę. Manojoj ištikimybė labai aukštai. Noriu būt ištikima viskam, ką myliu, gerbiu, vertinu. Ir dėl to turiu blogą savybę. Noriu, kad ir kiti būtų ištikimi. Žinau, tai kartais paranojiška. Bet stengiuosi valdytis. Tik neišeina kai kuriais atvejais. Kai žmogų laikai visiškai artimu ir beprotiškai jį myli. O jis pasirodo, jau seniai seniai tavęs nebe. Nes neužteko kantrybės.
Labai bijau, kad tai nepasikartotų niekada. Dabar save bandau laikyt ant trumpučio pavadėlio. Paleidžiu visus ganytis, kur tik jie nori, ir viliuosi, kad jie ištikimi, tokie pat kaip aš.
......
0 comments:
Post a Comment